Žybartas dažniausiai aiškinamas kaip lietuviškas dvikamienis vardas, siejamas su šviesos ir spindėjimo vaizdiniais. Jo pažodinė reikšmė interpretuojama kaip „žibantis“, „švytintis“ arba „spindintis“.
Pirmasis aiškinimo dėmuo siejamas su lietuvių kalbos žodžiais „žibėti“, „žybsėti“ ir „žėrėti“. Šie žodžiai nusako šviesos sklidimą, blyksnį arba ryškų spindėjimą. Antrojo dėmens reikšmė nėra pakankamai aiškiai patvirtinta atskiru šiuolaikinės lietuvių kalbos žodžiu.
Žybartas simboliškai gali reikšti šviesą, aiškumą, gyvybingumą ir matomumą. Tokios sąsajos būdingos įvairioms kultūroms, kuriose šviesa siejama su žinojimu, viltimi ir dvasiniu budrumu. Tai simbolinis aiškinimas, o ne įrodytas asmens savybių apibūdinimas.
Kai kuriuose vardų aiškinimuose vartojama platesnė reikšmė „šviesus“ arba „spinduliuojantis“. Šios formuluotės nėra visiškai tapačios, nes viena pabrėžia šviesumą, kita – aktyvų spindėjimą. Patikimiausia reikšmės kryptis išlieka sąsaja su žibėjimo ir švytėjimo vaizdiniais.
