Zina reiškia „priklausanti Dzeusui“ arba „Dzeuso globojama“. Ši reikšmė siejama su senovės graikų žodžiu Ζηναΐς, lietuviškai perteikiamu kaip „susijusi su Dzeusu“.
Senovės graikų tradicijoje Dzeusas buvo aukščiausias dievas, valdęs dangų, dievus ir žmonių pasaulio tvarką. Todėl ši reikšmė pirmiausia nurodo religinį ryšį, o ne konkrečią asmens savybę. Vėlesnėse kultūrinėse interpretacijose ji galėjo simbolizuoti dievišką globą, kilmę ar priklausymą aukštesnei tvarkai.
Kai kuriuose vardų aiškinimuose Zina laikoma trumpesne Zinaidos forma. Tokiu atveju išlaikoma ta pati graikiška semantinė sąsaja su Dzeusu. Kitas aiškinimas sieja ją su slavų trumpiniais, kilusiais iš Zinovijos arba panašių vardų. Tokia forma pati savaime neturi atskiros, visuotinai pripažintos pažodinės reikšmės.
Religinis vardų aiškinimas skirtingais laikotarpiais buvo suprantamas nevienodai. Antikoje jis nurodė ryšį su konkrečia dievybe, o vėliau dažniau tapo tradiciniu vardų aiškinimo ženklu. Zina šiuo požiūriu išsaugo seną graikišką nuorodą, nors šiandien ji dažniausiai suvokiama kultūriškai.
