Žilvinas lietuvių kultūroje pirmiausia siejamas su mitologine būtybe iš tautosakos. Lietuviškas žodis „žilvinas“ tradiciškai aiškinamas kaip žaltys arba žaltiškas personažas. Lietuvių kalboje žodis „žaltys“ reiškia nenuodingą gyvatę, dažnai gyvenančią prie vandens ar sodybų.
Pažodinė reikšmė nėra visiškai vienoda visuose vardų aiškinimuose. Kai kuriuose šaltiniuose vardas siejamas su žodžiu „žilas“, todėl jis aiškinamas kaip žilaplaukis, pražilęs arba sidabriškos išvaizdos. Ši versija labiau grindžiama žodžių panašumu, todėl nėra tokia vienareikšmė kaip sąsaja su folkloriniu žalčiu.
Lietuvių tradicijoje žaltys dažnai simbolizuoja namų globą, gyvybingumą, vaisingumą ir ryšį su gamta. Tai kultūrinė simbolika, o ne tiesioginė vardo reikšmė. Baltų pasaulėjautoje žaltys buvo laikomas ypatingu gyvūnu, susijusiu su namų gerove ir protėvių atminimu.
Kūrinio „Eglė žalčių karalienė“ kontekste Žilvinas reiškia mitinį žalčių karalių. Šis personažas lietuvių kultūroje siejamas su paslaptimi, vandeniu ir antgamtiniu pasauliu. Todėl vardas turi kelis prasminius sluoksnius: gyvūno pavadinimo, mitologinio veikėjo ir galimos žilumo asociacijos.
