Žėrutė siejama su lietuvišku žodžiu „žėrėti“, reiškiančiu spindėti, blizgėti arba skleistis ryškia šviesa. Pažodinė šio vardo reikšmė gali būti aiškinama kaip „žėrinti“, „spindinti“ arba „švytinti“.
Lietuvių kalboje veiksmažodis „žėrėti“ apibūdina šviesos atspindėjimą, kibirkščiavimą ir ryškų blizgesį. Ši reikšmė gali būti taikoma saulei, vandeniui, brangakmeniui, metalui ar ugnies kibirkštims. Mažybinė vardo forma suteikia reikšmei švelnumo ir artumo atspalvį.
Simbolinėse interpretacijose žėrėjimas siejamas su šviesa, gyvybingumu ir viltimi. Krikščioniškoje simbolikoje šviesa dažnai reiškia dvasinį aiškumą, tiesą ir dieviškąją malonę. Baltų kultūros vaizdiniuose saulė, ugnis ir spindesys buvo svarbūs gyvybės bei apsaugos ženklai.
Šiuose aiškinimuose simbolika nėra tiesioginis žodyno apibrėžimas. Ji priklauso kultūriniam kontekstui ir asmeniniam vardo suvokimui. Žėrutė gali būti suprantama kaip šviesos, kibirkšties arba subtilaus spindesio įvaizdis.
