Zefyrinas reiškia „vakarų vėjas“ arba „švelnus vakarų vėjelis“. Pažodinis aiškinimas siejamas su senovės graikų žodžiu Ζέφυρος, lietuviškai reiškiančiu vakarų vėją.
Senovės graikų tradicijoje vakarų vėjas buvo vadinamas Zefyru. Graikų mitologijoje Zefyras laikytas vakarų vėjo dievybe. Jis siejamas su pavasariu, švelniu oru ir gamtos atbudimu. Šie ryšiai priklauso mitologiniam pasakojimui, o ne moksliškai nustatytai vardo savybių sistemai.
Romėnų kultūroje graikiškas Zefyro įvaizdis buvo perimtas ir pritaikytas lotyniškoje tradicijoje. Vėjas dažnai simbolizavo permainą, judėjimą ir naują pradžią. Tokios interpretacijos yra simbolinės, todėl jų nereikėtų laikyti tiesiogine vardo reikšme.
Zefyrinas gali būti aiškinamas ir kaip su Zefyru susijęs vardas. Kai kuriuose šaltiniuose pabrėžiama ne vien vėjo kryptis, bet ir jo švelnumas. Dėl šios priežasties vardas kartais siejamas su gaiva, lengvumu bei pavasariška nuotaika. Šios papildomos reikšmės kyla iš kultūrinio vaizdinio, o ne iš atskiro žodyno apibrėžimo.
