Viviana siejama su lotynų kalbos žodžiu vivus, kuris lietuviškai reiškia „gyvas“. Moteriškoji forma perteikia gyvosios būtybės, gyvybingumo ir egzistavimo idėją. Pažodinis aiškinimas pabrėžia gyvenimą, o ne konkrečią žmogaus savybę.
Ši reikšmė senovės Romos kultūroje galėjo sietis su gyvenimo tęstinumu, sveikata ir palankiu likimu. Krikščioniškoje tradicijoje gyvybės samprata įgavo religinį atspalvį. Ji buvo siejama su dvasiniu atsinaujinimu, prisikėlimu ir tikėjimo tęstinumu.
Kai kuriuose šaltiniuose Viviana aiškinama kaip „gyvenanti“ arba „gyvybinga“. Šie variantai kyla iš to paties lotyniško žodyno, tačiau nėra visiškai pažodiniai vertimai. Pirmasis aiškinimas labiau nusako buvimą gyvam, o antrasis pabrėžia veiklią gyvybės raišką.
Viduramžių vardų tradicijoje Viviana galėjo būti suvokiama kaip gyvenimo ir atsinaujinimo simbolis. Tokia interpretacija priklauso kultūriniam aiškinimui, todėl nėra tiesioginė žodyno reikšmė. Vardo reikšmė skirtingais laikotarpiais išliko susijusi su gyvybe, gyvenimu ir jo tęstinumu.
