Vita pažodžiui reiškia „gyvenimas“ arba „gyvybė“. Šis aiškinimas siejamas su lotynišku žodžiu vita, lietuviškai reiškiančiu gyvenimą.
Reikšmė nurodo gyvybinę būseną, egzistavimą ir žmogaus gyvenimo kelią. Senovės Romos kultūroje žodis vita buvo vartojamas kalbant apie gyvenimą, gyvenimo trukmę ir kasdienę žmogaus patirtį. Tai nėra vien asmens savybių apibūdinimas, nes pats žodis pirmiausia įvardija gyvenimo reiškinį.
Krikščioniškoje tradicijoje gyvenimas suvokiamas kaip Dievo dovana ir atsakomybės sritis. Todėl šis aiškinimas gali būti siejamas su dvasiniu atsinaujinimu, viltimi ir pagarba gyvybei. Tokios sąsajos yra kultūrinės bei religinės interpretacijos, o ne pažodinis vertimo papildymas.
Kai kuriuose vardų aiškinimuose Vita siejama ir su gyvybingumu, tačiau ši reikšmė yra simbolinė. Pagrindinis, kalbotyroje įprastas aiškinimas išlieka „gyvenimas“. Dėl aiškios lotyniškos semantikos vardas dažnai suvokiamas kaip gyvybės, buvimo ir gyvenimo tęstinumo ženklas.
