Viola pažodžiui reiškia „žibuoklė“ arba „našlaitė“, priklausomai nuo konkrečios lotyniško žodžio interpretacijos. Originalus žodis viola priklauso lotynų kalbai ir lietuviškai dažniausiai verčiamas kaip „našlaitė“ arba „violetinė gėlė“.
Botanikos tradicijoje viola yra augalų genties pavadinimas. Jai priklauso našlaitės ir kitos panašios žydinčios rūšys. Todėl vardo reikšmė siejama su gėle, spalva ir gamtos vaizdiniais.
Europos kultūroje violetinė gėlė dažnai simbolizuoja kuklumą, švelnumą ir subtilų grožį. Šios sąsajos priklauso simboliniam aiškinimui, o ne moksliškai nustatytai vardo savybei. Krikščioniškoje ikonografijoje violetinė spalva kartais siejama su susikaupimu, atgaila ir dvasiniu susitelkimu.
Kai kuriuose aiškinimuose Viola verčiama tiesiog kaip „violetinė“. Tokia interpretacija pabrėžia ne augalo pavadinimą, o jo žiedų spalvą. Kitas aiškinimas remiasi konkrečiu augalu, ypač našlaite. Viduramžių ir vėlesnėje Europos simbolikoje našlaitė buvo siejama su prisiminimu bei ištikimybe. Šios reikšmės susiformavo literatūroje, mene ir liaudies tradicijose.
