Vilhelmina pažodžiui siejama su dviem senosios germanų kalbos žodžio dalimis. Pirmoji dalis „wil“ reiškia valią, troškimą arba ryžtą. Antroji dalis „helm“ reiškia šalmą, apsaugą arba gynybinį apdangalą. Todėl Vilhelmina gali būti verčiama kaip „ryžtinga globėja“, „valios saugoma“ arba „ta, kuri gina ryžtu“.
Ši reikšmė yra kalbinė interpretacija, o ne tiesioginis žmogaus savybių apibūdinimas. Apsaugos simbolis senosiose Europos tradicijose dažnai reiškė saugumą, atsakomybę ir pasirengimą ginti artimuosius. Valia buvo siejama su vidiniu apsisprendimu, ištverme ir gebėjimu laikytis pasirinkto kelio.
Vilhelmina reikšmę galima aiškinti keliais artimais būdais. Vienas pabrėžia stiprią valią, kitas – apsaugą, trečias jungia abu elementus į globos ir ryžto simbolį. Viduramžių vardų tradicijoje tokie junginiai dažnai turėjo palinkėjimo pobūdį. Jie išreiškė šeimos norą suteikti vaikui saugumo, tvirtumo ir garbingos laikysenos simbolį.
Skirtingais laikotarpiais ši reikšmė galėjo būti suvokiama nevienodai. Karingoje visuomenėje šalmas pirmiausia reiškė gynybą, o vėliau jis tapo atsakomybės ir dvasinio atsparumo ženklu. Šiuolaikiniame kontekste Vilhelmina dažniau aiškinama kaip ryžto ir globėjiškumo derinys.
