Vilhelmas pažodžiui siejamas su dviem senosios germanų kalbos sandais. Senojoje vokiečių kalboje vartotas žodis „willo“ reiškė valią, ryžtą arba troškimą. Antrasis sandas „helm“ reiškė šalmą, apsaugą arba gynybą. Todėl dažniausias vertimas į lietuvių kalbą yra „ryžtingas gynėjas“ arba „tas, kurį saugo valia“.
Ši reikšmė pirmiausia nusako simbolinį ryžto ir apsaugos derinį. Germanų tradicijoje šalmas buvo kario apsaugos, pareigos ir pasirengimo ženklas. Valia reiškė vidinį apsisprendimą veikti, laikytis duoto žodžio ir ginti savo bendruomenę. Tai kultūrinės interpretacijos, o ne tiesioginis žmogaus savybių apibūdinimas.
Kai kuriuose šaltiniuose Vilhelmas aiškinamas kaip „valios šalmas“ arba „apsaugotas ryžtas“. Šie variantai kyla iš skirtingo sudurtinių germanų vardų vertimo būdo. Viduramžių Europoje tokie vardai dažnai buvo siejami su kario pareiga, valdovo atsakomybe ir globėjo vaidmeniu. Krikščioniškame kontekste apsaugos motyvas vėliau įgijo moralinį atspalvį. Jis galėjo reikšti pareigą ginti silpnesnius, laikytis teisingumo ir saugoti patikėtus žmones. Taigi pagrindinė reikšmė jungia valią, apsaugą ir atsakingą veikimą.
