Vilburas siejamas su senosios anglų kalbos dvikamieniu vardu Wilburh. Jo pirmasis dėmuo wil reiškia „troškimas“, „valia“ arba „ryžtas“. Antrasis dėmuo burh reiškia „tvirtovė“, „įtvirtinta vieta“ arba „gynybinis miestas“. Pažodinė reikšmė gali būti perteikiama kaip „troškimo tvirtovė“ arba „valios tvirtovė“.
Ši reikšmė nėra vienintelis galimas aiškinimas. Kai kuriuose šaltiniuose antrasis dėmuo siejamas su senosios anglų kalbos žodžiu burg, reiškiančiu įtvirtintą gyvenvietę. Dėl skirtingų istorinių rašybos formų vertimai gali šiek tiek skirtis.
Tvirtovė senosios Europos simbolikoje reiškė apsaugą, pastovumą ir saugią erdvę. Troškimas buvo siejamas su vidine valia, siekiu ir kryptingu veikimu. Šios simbolinės reikšmės priklauso kultūriniam aiškinimui, todėl nelaikomos tiesioginiu asmens apibūdinimu.
Viduramžių vardų tradicijose tvirtovės motyvas dažnai nurodė saugumą ir ištvermę. Vilburas šiuolaikiniame vartojime dažniausiai suvokiamas kaip tradicinis germaniškos kilmės vardas, tačiau jo pažodinė sandara išlieka anglosaksiška.
