Vijolė reiškia violetinę gėlę, dažniausiai siejamą su kuklumu, švelnumu ir pavasario gaiva. Žodis siejamas su lotynų kalbos forma viola, lietuviškai reiškiančia našlaitę arba violetinę gėlę.
Pažodinė reikšmė nurodo augalą, o ne žmogaus savybes. Našlaitės žiedas įvairiose kultūrose simbolizuoja santūrią meilę, ištikimybę ir prisiminimą. Šios reikšmės priklauso simbolinei tradicijai, todėl nėra tiesioginis vardo apibūdinimas.
Europos gėlių simbolikoje violetinė spalva dažnai siejama su ramybe, paslaptimi ir dvasiniu susikaupimu. Krikščioniškoje ikonografijoje violetiniai atspalviai kartais reiškia susimąstymą, atgailą arba laukimo laikotarpį. Šis aiškinimas susijęs su spalva, o ne vien su pačiu vardu.
Kai kuriuose aiškinimuose reikšmė siejama su violetiniu žiedu, kituose akcentuojama našlaitė. Vijolė šiais atvejais suprantama kaip lietuviškas gėliškos reikšmės vardas. Jo simbolika gali priminti trapų grožį, pavasarį ir tylų jausmų gilumą.
Skirtingais laikotarpiais violetinė gėlė buvo suvokiama kaip kuklumo ženklas arba atminimo simbolis. Todėl Vijolė gali turėti kelis kultūrinius atspalvius, nors pagrindinė reikšmė išlieka susijusi su žiedu.
