Vigilija siejama su lotynišku žodžiu vigilia, kuris lietuviškai reiškia budėjimą, sargybą arba naktinę sargybą. Ši reikšmė nusako budraus laukimo ir atsakingo saugojimo sąvoką.
Senovės Romos aplinkoje vigilia galėjo reikšti nakties sargybos dalį, kai kareiviai saugodavo stovyklą. Tas pats žodis vartotas apibūdinant budėjimą prie mirusiojo arba ilgą nemiegojimą dėl svarbios priežasties. Todėl Vigilija pažodžiui siejama su budrumu ir sargyba.
Krikščioniškoje tradicijoje vigilija reiškia iškilmingą laukimą prieš didelę religinę šventę. Tokios apeigos dažnai vykdavo vakare arba naktį. Jose pabrėžiamas susikaupimas, malda ir pasirengimas šventei.
Religinėse tradicijose ši reikšmė simbolizuoja dvasinį pasirengimą bei ištikimą laukimą. Istorinėje vartosenoje ji labiau susijusi su praktine sargyba ir pareiga. Šie simboliniai aiškinimai priklauso kultūriniam kontekstui, todėl nėra tiesioginis asmens apibūdinimas.
Vigilija skirtingais laikotarpiais galėjo būti suprantama kaip naktinis budėjimas, religinė iškilmė arba sąmoningas susitelkimas. Viduramžių Europoje žodis ypač dažnai vartotas bažnytiniame kalendoriuje. Lietuvių kalboje šis vardas išlaiko budėjimo ir laukimo reikšminį atspalvį.
