Vida dažniausiai siejama su lotynų kalbos žodžiu vita, kuris lietuviškai reiškia „gyvenimas“ arba „gyvybė“. Ši reikšmė nurodo gyvybinę jėgą, egzistenciją ir žmogaus gyvenimo kelią.
Lotyniškas žodis vita Europos kultūroje vartojamas įvairiuose religiniuose, filosofiniuose ir literatūriniuose kontekstuose. Krikščioniškoje tradicijoje gyvenimas suvokiamas kaip Dievo dovana ir atsakomybė. Filosofijoje ši sąvoka dažnai siejama su būties prasme, pasirinkimais ir laikinumu.
Simboliškai Vida gali reikšti gyvybingumą, atsinaujinimą ir gyvenimo tęstinumą. Tai simbolinė interpretacija, o ne objektyvus žmogaus savybių apibūdinimas. Kai kuriuose aiškinimuose vardas siejamas su gyvenimo pilnatve ir pagarba gyvybei.
Kitas galimas aiškinimas sieja Vida su lietuvišku žodžiu „vidus“. Tokiu atveju vardui priskiriama vidinio pasaulio, esmės arba gelmės reikšmė. Ši versija laikoma labiau simboline, nes vardų kilmės šaltiniai pirmiausia pabrėžia lotynišką sąsają.
Viduramžių Europoje lotyniškos kilmės asmenvardžiai dažnai buvo aiškinami per krikščionišką gyvenimo sampratą. Vėlesniais laikotarpiais ši reikšmė tapo platesnė ir apėmė biologinę gyvybę, žmogaus patirtį bei egzistenciją.
