Venancija siejama su lotynišku žodžiu venans, kuris lietuviškai reiškia „medžiojanti“ arba „medžiojantis“. Šis žodis yra veikiamojo dalyvio forma, susijusi su medžioklės veiksmu.
Pažodinė reikšmė nurodo aktyvų siekį, sekimą ir gebėjimą rasti pasirinktą tikslą. Tokia interpretacija kyla iš paties lotyniško žodžio, o ne iš šiuolaikinių asmenybės vertinimų.
Senovės Romos kultūroje medžioklė buvo praktinė veikla ir socialinis užsiėmimas. Ji vaizduota mene, literatūroje bei valdovų simbolikoje. Krikščioniškoje tradicijoje medžioklės motyvas kartais įgydavo perkeltinę dvasinio ieškojimo prasmę.
Viduramžių religinėje simbolikoje kelias, paieška ir atkaklus sekimas galėjo reikšti žmogaus pastangas siekti tiesos. Tai yra simbolinis aiškinimas, o ne tiesioginis žodžio vertimas.
Kai kuriuose šaltiniuose reikšmė perteikiama kaip „medžiotoja“ arba „medžioklės dalyvė“. Šios formuluotės išlaiko tą pačią pagrindinę prasmę, tačiau skiriasi stilistiniu tikslumu. Venancija todėl gali būti aiškinama kaip su medžiokle ir tikslinga paieška susijęs vardas.
