Varvara reiškia „svetimtautė“, „ne graikė“ arba „kalbanti nesuprantamai“. Šis aiškinimas siejamas su senovės graikų žodžiu barbaros, reiškusiu svetimšalį. Lietuviškai jis perteikiamas kaip svetimtautė arba užsienietė.
Senovės graikų aplinkoje barbaros apibūdino žmogų, nekalbėjusį graikiškai. Žodis perteikė kitoniškumo, o ne būtinai menkumo idėją. Vėlesniais laikotarpiais jo reikšmė kai kur įgijo šiurkštumo ar necivilizuotumo atspalvį.
Krikščioniškoje tradicijoje reikšmė susijusi su šventąja Barbora. Dėl šio ryšio vardui suteikta religinė ir kultūrinė prasmė. Rytų krikščionybėje šventoji laikoma tikėjimo bei ištvermės simboliu.
Simboliniuose aiškinimuose svetimtautės reikšmė siejama su kitokia patirtimi, savarankišku požiūriu ir gebėjimu gyventi tarp skirtingų kultūrų. Tai interpretacija, o ne žodyno apibrėžimas. Kai kuriuose šaltiniuose vardas aiškinamas ir kaip „svetima“, tačiau ši forma išlaiko tą pačią pagrindinę semantinę kryptį.
Skirtingose epochose tas pats žodis galėjo reikšti tiesiog užsienietę arba žmogų, priklausantį kitai kultūrinei aplinkai. Todėl Varvara reikšmę tiksliausia suprasti istoriniame kontekste, atskiriant pirminę kalbinę prasmę nuo vėlesnių vertinimų.
