Vaištautas aiškinamas kaip sudurtinis lietuviškas vardas, siejamas su vaišingumu ir tauta. Jo pažodinė interpretacija gali būti „tautos vaišintojas“ arba „tas, kuris vaišina tautą“.
Pirmasis dėmuo siejamas su lietuvišku žodžiu „vaišės“, reiškiančiu vaišinimą, puotą ir svetingą priėmimą. Antrasis dėmuo siejamas su žodžiu „tauta“, reiškiančiu žmonių bendruomenę arba visuomenę. Šis aiškinimas remiasi lietuvių kalbos žodžių sandara, tačiau nėra vienintelė visiškai įrodyta interpretacija.
Simboliniu požiūriu Vaištautas gali reikšti žmogų, telkiantį bendruomenę prie bendro stalo. Lietuviškoje tradicijoje vaišingumas buvo siejamas su pagarba svečiui, šeimos garbe ir bendruomenės ryšiais. Tokia simbolika atspindi kultūrinį suvokimą, o ne patvirtintą vardinę charakteristiką.
Kita galima reikšmė pabrėžia ne tiesioginį vaišinimą, bet rūpinimąsi tautos gerove. Šiuo atveju vardas suprantamas kaip junginys, reiškiantis tautos globą ir bendruomeniškumą. Skirtinguose laikotarpiuose tokie vardai galėjo būti suvokiami kaip siejami su kilnia pareiga, svetingumu ir visuomenės vienybe.
