Vaidonė dažniausiai aiškinama kaip lietuviškas vardas, siejamas su žodžiu „vaidilė“. Lietuvių kultūros kontekste vaidilė reiškė senovės baltų šventvietės žynę arba apeigų dalyvę. Pažodinis aiškinimas todėl gali būti perteikiamas žodžiais „žynė“, „šventosios ugnies sergėtoja“ arba „apeigų atlikėja“.
Šis aiškinimas remiasi lietuviškais kultūros ir religijos terminais. Senosiose baltų tradicijose ugnis simbolizavo gyvybę, namų tęstinumą ir ryšį su protėviais. Dėl to vardo reikšmei kartais priskiriamos globos, apeigiškumo ir dvasinio budrumo simbolinės prasmės. Tai yra kultūrinės interpretacijos, o ne patikrinami žmogaus savybių aprašymai.
Kai kuriuose aiškinimuose vardas siejamas su vaidybos arba vaizdavimo šaknimi. Tokiu atveju galimos reikšmės būtų „atliekanti vaidmenį“ arba „vaizduojanti“. Ši versija laikoma antrine, nes nėra vieningo kalbininkų paaiškinimo. Vaidonė šiuolaikiniame vartojime gali būti suvokiama kaip archajišką baltų pasaulėvaizdį primenantis vardas.
Vardo reikšmė skirtingais laikotarpiais galėjo kisti. Senajame kultūriniame sluoksnyje ji siejama su apeigomis, o šiandien dažniau suvokiama simboliškai. Vaidonė gali reikšti ryšį su tradicija, šviesa ir dvasiniu saugojimu.
