Vaidilutė pažodžiui reiškia šventosios ugnies žynę arba apeigų tarnaitę. Lietuvių kalbos žodis „vaidilutė“ nusako moterį, siejamą su senąja baltų religine tradicija. Į lietuvių kalbą jis verčiamas kaip pagoniškų apeigų atlikėja, šventosios ugnies saugotoja arba žynė.
Ši reikšmė pirmiausia susijusi su kultūriniu vaizdiniu, o ne tiksliai apibrėžta istorine pareigybe. Rašytiniuose šaltiniuose vaidilučių samprata dažnai pateikiama per romantizuotą senosios Lietuvos praeities pasakojimą. Todėl jų įvaizdis literatūroje ir tautinėje kultūroje gali skirtis nuo istorinių duomenų.
Vaidilutė simbolizuoja ryšį su šventumu, apeigomis, ugnimi ir bendruomenės atmintimi. Baltų tradicijų aiškinimuose ugnis siejama su namų gerove, apsauga bei tęstinumu. Šios sąsajos yra simbolinės interpretacijos, o ne patvirtintas asmens savybių aprašymas.
Vardas Vaidilutė gali būti suprantamas kaip pagarbus senosios religinės kultūros ženklas. Lietuvių tautinėje vaizduotėje jis primena apeiginę atsakomybę, sakralios erdvės saugojimą ir pagarbą protėvių papročiams.
