Vaidilas siejamas su lietuvišku žodžiu „vaidila“. Į lietuvių kalbą jis verčiamas kaip pagonių šventikas, žynys arba religinio apeigų atlikėjo pavadinimas.
Pažodinė reikšmė nurodo asmenį, kuris senosiose baltų tradicijose tarpininkavo tarp bendruomenės ir dievybių. Vaidilas galėjo būti siejamas su aukojimu, maldomis, šventomis vietomis ir apeigų tvarka. Šis aiškinimas remiasi lietuvių kalbos bei baltų kultūros žodynu.
Religinėje tradicijoje ši reikšmė simbolizuoja ryšį su šventumu, papročiais ir bendruomenės dvasiniu gyvenimu. Istoriniuose pasakojimuose žynio įvaizdis dažnai siejamas su išmintimi, atsakomybe ir ritualine tvarka. Tai simbolinės interpretacijos, o ne mokslinis žmogaus savybių apibūdinimas.
Kai kuriuose aiškinimuose žodis siejamas su vaidilų luomu arba senosios baltų religijos tarnais. Kituose šaltiniuose pabrėžiama platesnė religinio tarpininko reikšmė. Vaidilas išlaiko archajišką kultūrinį atspalvį, nes jo reikšmė primena pagonišką Lietuvos praeitį.
Skirtingais laikotarpiais ši reikšmė buvo suvokiama nevienodai. Senosios tradicijos kontekste ji reiškė religinę pareigą, o vėlesnėje kultūroje tapo istoriniu ir simboliniu įvaizdžiu.
