Vaclova siejama su slaviška vardų tradicija, kurioje pabrėžiama didesnė arba auganti šlovė. Pažodinis aiškinimas remiasi dviem senosios slavų kalbos dėmenimis. Pirmasis siejamas su didesniu mastu, o antrasis reiškia šlovę, garsą arba gerą vardą.
Originalus dėmuo slavų kalbose siejamas su žodžiu „slava“, lietuviškai reiškiančiu „šlovė“. Todėl vardas gali būti verčiamas kaip „daugiau šlovės“, „didesnė šlovė“ arba „tas, kuriam tenka didesnė šlovė“. Skirtinguose šaltiniuose pateikiami keli artimi vertimo variantai.
Vaclova reikšmė kultūriškai susijusi su garbės, pripažinimo ir gero vardo sampratomis. Viduramžių krikščioniškoje Vidurio Europos tradicijoje šlovė dažnai buvo siejama su doru gyvenimu, tarnyste ir pagarba bendruomenei. Tai kultūrinis simbolinis aiškinimas, o ne pažodinis vardo vertimas.
Literatūroje ir istoriniuose pasakojimuose šlovė galėjo reikšti ne vien viešą garsą. Ji kartais apėmė šeimos garbę, protėvių atminimą ir išliekantį vardą. Šis supratimas skirtingais laikotarpiais keitėsi, todėl reikšmė įgijo tiek religinį, tiek pasaulietinį atspalvį.
