Ūla neturi vienos visuotinai pripažintos pažodinės reikšmės. Lietuvių vardyne ji dažniausiai siejama su upės vardu Ūla. Šis vandenvardis lietuviškai gali būti suprantamas kaip nuoroda į tekantį vandenį, upę arba vandens tėkmę.
Tikslaus žodyno vertimo į lietuvių kalbą nėra, nes Ūla pirmiausia veikia kaip tikrinis vietovardis. Todėl junginys „tekantis vanduo“ yra aiškinamoji interpretacija, o ne nustatytas senovinio žodžio vertimas. Pažodinė prasmė šiuo atveju remiasi pavadinimo ryšiu su upe.
Vanduo įvairiose kultūrose simbolizuoja gyvybę, atsinaujinimą ir nenutrūkstamą judėjimą. Lietuvių tradicijoje upės dažnai suvokiamos kaip gamtos, kelio ir kaitos ženklai. Šios sąsajos priklauso simbolinei kultūros interpretacijai, todėl jų nereikėtų laikyti oficialia vardo reikšme.
Ūla gali būti aiškinama ir kaip gamtos artumo ženklas. Toks suvokimas remiasi kraštovaizdžiu, kuriame upė tampa išskirtiniu vietos atpažinimo simboliu. Ūla reikšmė išlieka glaudžiai susijusi su vandens, tėkmės ir gamtinės erdvės vaizdiniais.
