Teofanas pažodžiui siejamas su graikišku žodžiu θεοφανής, kuris reiškia „Dievo apsireiškimas“ arba „Dievo pasirodymas“. Šis junginys sudarytas iš žodžio θεός, reiškiančio „Dievas“, ir šaknies, susijusios su pasirodymu, regėjimu ar atsiskleidimu.
Reikšmė pirmiausia nusako dieviškumo atsiskleidimą žmogui arba pasauliui. Krikščioniškoje tradicijoje teofanija reiškia Dievo apsireiškimą konkrečiu istoriniu įvykiu, regėjimu ar simboliniu ženklu. Ši sąvoka vartojama kalbant apie Senojo Testamento pasakojimus ir kitus religinius patyrimus.
Teofanas simboliškai siejamas su šviesos, regėjimo ir dvasinio pažinimo temomis. Tai nėra tiesioginė asmens savybių charakteristika, o žodžio reikšmės kultūrinė interpretacija. Bizantiškoje aplinkoje ši reikšmė buvo susijusi su religiniu menu, liturgija ir šventųjų gyvenimo pasakojimais.
Kai kuriuose aiškinimuose teofanija verčiama kaip „Dievo pasirodymas“, kituose – kaip „Dievo apsireiškimas“. Abu variantai kyla iš tos pačios graikų kalbos žodžių darybos. Skirtumas priklauso nuo vertimo tradicijos ir konkretaus religinio konteksto.
Viduramžių krikščioniškoje kultūroje ši reikšmė buvo suvokiama kaip ryšys tarp dangiškosios tikrovės ir žemiškojo pasaulio. Rytų krikščionybėje terminas išliko ypač svarbus teologijoje, ikonografijoje ir šventinių apeigų aiškinimuose.
