Teobaldas pažodžiui siejamas su drąsia arba ryžtinga tauta. Ši samprata kyla iš dviejų senosios germanų kalbos dėmenų. Žodis „theud“ reiškia tautą, žmones arba bendruomenę. Dėmuo „bald“ reiškia drąsų, ryžtingą arba narsų.
Teobaldas todėl gali būti verčiamas kaip „tautos drąsusis“ arba „drąsus tautos žmogus“. Mokslinėje vardų aiškinimo tradicijoje dažniausiai pabrėžiama ne viena savybė, o dviejų dėmenų junginys. Kai kuriuose šaltiniuose antrasis dėmuo verčiamas kaip „drąsusis“, kituose – kaip „ryžtingasis“.
Viduramžių Europos simbolikoje tauta reiškė bendrą kilmę, pareigą ir tarpusavio ryšį. Drąsa dažnai buvo siejama su garbe, atsakomybe bei pasirengimu ginti bendruomenę. Tai kultūrinės interpretacijos, o ne tiesioginės vardo reikšmės papildymai.
Krikščioniškame kontekste šis vardas vėliau buvo siejamas su šventaisiais ir religiniais globėjais, todėl jo reikšmė įgijo moralinį atspalvį. Skirtingais laikotarpiais vardas galėjo reikšti ne karinę narsą, bet vidinį ryžtą. Šiuolaikiniame aiškinime Teobaldas dažniausiai suprantamas kaip tautos drąsą išreiškiantis vardas.
