Tautgirdas pažodžiui aiškinamas kaip lietuviškas dvikamienis vardas, siejamas su tauta ir girdėjimu. Jo sandas „taut-“ lietuvių kalboje reiškia tautą, bendruomenę arba žmonių visumą. Antrasis sandas „gird-“ siejamas su veiksmažodžiu „girdėti“ ir klausymosi veiksmu. Todėl Tautgirdas gali būti suprantamas kaip „girdintis tautą“, „tautos balsą girdintis“ arba „tas, kurį girdi tauta“.
Pažodinis aiškinimas priklauso nuo pasirinkto sudurtinio vardo sandų interpretavimo. Lietuvių vardų tradicijoje tokie junginiai dažnai turi kelias prasmines kryptis. Viena jų pabrėžia gebėjimą klausytis žmonių. Kita sieja vardą su tautos balsu, žinia ar atmintimi. Šios papildomos reikšmės yra simbolinės, o ne žodyno apibrėžimai.
Tautos samprata baltų kultūroje buvo susijusi su bendruomene, gimine, kalba ir papročiais. Girdėjimas simboliškai reiškė dėmesį, supratimą bei ryšį su kitais žmonėmis. Dėl to vardo sandara gali būti siejama su pagarba bendruomenei ir jos žodžiui. Skirtingais laikotarpiais panašūs vardai buvo suvokiami kaip palinkėjimai išsaugoti ryšį su savo žmonėmis. Tautgirdas šiuo požiūriu jungia tautiškumo ir klausymosi vaizdinius.
