Švytrūnas siejamas su lietuvišku veiksmažodžiu „švytėti“, reiškiančiu skleisti šviesą, spindėti arba ryškiai žėrėti. Pažodinė reikšmė gali būti aiškinama kaip „švytintis“, „spindintis“ arba „šviesą skleidžiantis“.
Ši reikšmė remiasi lietuvių kalbos žodžiu „švytėti“. Lietuvių kalboje švytėjimas apibūdina matomą šviesos sklidimą, ryškų spindesį arba išskirtinį žėrėjimą. Todėl Švytrūnas gali būti suprantamas kaip šviesos ir spindesio simbolis.
Skirtingose kultūrose šviesa dažnai siejama su aiškumu, viltimi, pažinimu ir dvasiniu budrumu. Krikščioniškoje tradicijoje šviesa turi religinę prasmę, nes ji simbolizuoja tiesą, gėrį ir dieviškąją globą. Baltų kultūros aiškinimuose saulė, ugnis ir aušra buvo svarbūs gyvybės bei pasaulio tvarkos ženklai.
Tokios interpretacijos yra simbolinės, o ne žodyno pateikiamos papildomos reikšmės. Švytrūnas neturi plačiai įtvirtintos kelių skirtingų reikšmių sistemos. Pagrindinis aiškinimas siejamas su švytėjimu, spindesiu ir šviesos sklaida.
