Sonata pažodžiui siejama su skambėjimu arba skambančiu muzikos kūriniu. Šis aiškinimas remiasi italų kalbos žodžiu „sonata“, reiškiančiu kūrinį, kuris skamba arba yra atliekamas instrumentais.
Muzikos teorijoje sonata yra instrumentinės muzikos kūrinys arba kūrinio forma. Jos reikšmė nėra vien tik garsas. Kultūrinėje tradicijoje ji siejama su muzikiniu pasakojimu, temų plėtojimu ir vidine tvarka.
Vakarų klasikinėje muzikoje sonatos sąvoka įgijo konkretesnį profesinį turinį. Ji dažnai apibūdina kelių dalių kūrinį fortepijonui, smuikui, violončelei arba kitam instrumentui.
Simboliniu lygmeniu Sonata gali būti siejama su harmonija, ritmu ir kūrybine raiška. Tokios sąsajos priklauso kultūriniam vaizdiniui, todėl jos nėra tiesioginės vardo reikšmės.
Kai kuriuose aiškinimuose vardas siejamas su muzika apskritai, o kituose pabrėžiama konkreti klasikinės muzikos forma. Abu aiškinimai kyla iš to paties žodžio vartojimo kultūros istorijoje.
