Silva yra lotyniškas žodis, reiškiantis „mišką“ arba „girią“. Pažodinis pagrindas yra lotynų kalbos daiktavardis silva, lietuviškai verčiamas kaip miškas.
Ši reikšmė siejama su medžiais, laukine gamta, tankia augmenija ir natūralia aplinka. Senovės Romos kultūroje miškas buvo suvokiamas kaip atskira, nuo miesto besiskirianti erdvė. Jis galėjo būti siejamas su dievybėmis, šaltiniais, medžiokle ir religinėmis apeigomis.
Europos kultūroje miškas dažnai simbolizuoja paslaptį, gyvybės tęstinumą ir vidinį prieglobstį. Tokios interpretacijos yra simbolinės, todėl jos neapibrėžia objektyvios vardo reikšmės. Literatūroje giria neretai vaizduojama kaip riba tarp pažįstamo pasaulio ir nežinomybės.
Silva gali būti aiškinama ir kaip gamtinės aplinkos, augimo bei gyvybingumo ženklas. Šie aiškinimai remiasi žodžio vaizdiniu turiniu, o ne asmens savybių apibūdinimu. Kai kuriuose vardų šaltiniuose pateikiama forma „miško mergaitė“, tačiau tai yra laisvesnė simbolinė interpretacija.
Skirtingais laikotarpiais miško įvaizdis keitėsi. Romėnams jis reiškė laukinę teritoriją, o vėlesnėje kultūroje tapo grožio ir paslapties ženklu. Silva tiesiogiai išlaiko ryšį su šiuo lotynišku gamtos vaizdiniu.
