Sigutė dažniausiai aiškinama kaip lietuviška mažybinė forma, siejama su germanų vardų elementu *sigu*. Senąja germanų kalba šis žodis reiškė „pergalę“ arba „nugalėjimą“. Todėl pažodinė reikšmė gali būti perteikiama kaip „mažoji nugalėtoja“ arba „pergalę nešanti“.
Sigutė reikšmė nėra visiškai atskirta nuo platesnės germanų vardų tradicijos. Tame pačiame vardų sluoksnyje pergalė reiškė garbę, sėkmę ir pripažinimą. Tokia interpretacija kyla iš kalbinės simbolikos, o ne iš įrodytų asmens savybių.
Viduramžių Europos varduose pergalės motyvas dažnai siejosi su karine šlove ir valdovo prestižu. Vėlesniais laikotarpiais jis įgijo platesnę prasmę. Pergalė pradėta sieti su atkaklumu, pasiektu tikslu ir gyvenimo išbandymų įveikimu.
Kai kuriuose vardų aiškinimuose pateikiama ir „šlovingos pergalės“ interpretacija. Ji priklauso nuo konkretaus giminingo vardo sandaros. Lietuviška mažybinė forma suteikia reikšmei artumo, švelnumo ir familiarumo atspalvį.
