Sibilė pažodžiui siejama su senovės graikų žodžiu „sibylla“, kuris lietuviškai verčiamas kaip „pranašė“ arba „regėtoja“. Šis terminas apibūdino moterį, tariamai perteikiančią dieviškus pranešimus ir ateities ženklus.
Senovės graikų ir romėnų tradicijose sibilė buvo religinė figūra, kalbėjusi apie dievų valią. Jos pranašystės dažnai buvo laikomos paslaptingomis, simbolinėmis ir atviromis skirtingoms interpretacijoms. Todėl reikšmė siejama ne vien su ateities numatymu, bet ir su gebėjimu įžvelgti paslėptą prasmę.
Sibilė simboliškai gali reikšti išmintį, įžvalgą ir ryšį su dvasiniu pasauliu. Šios sąsajos priklauso kultūriniam aiškinimui, o ne patikrinamam asmens apibūdinimui. Krikščioniškoje kultūroje senovės sibilių pranašystės kartais buvo aiškinamos kaip būsimo Mesijo nuojautos.
Kai kuriuose šaltiniuose reikšmė aiškinama siauriau, kaip „orakulė“. Kituose pabrėžiamas pranašaujančios moters vaidmuo. Sibilė išlaiko abu aiškinimus, nes jos reikšmė priklauso nuo pasirinktos kalbinės ir kultūrinės tradicijos.
