Siberija pirmiausia reiškia didžiulį geografinį regioną Azijos šiaurėje. Lietuviškas žodis siejamas su rusų kalbos forma Сибирь, lietuviškai perteikiama kaip „Sibirija“ arba „Sibiras“. Pažodinio vertimo į lietuvių kalbą ši forma neturi, nes tai yra tikrinis vietovardis.
Geografinėje vartosenoje Siberija apima teritorijas nuo Uralo kalnų iki Ramiojo vandenyno. Regionas siejamas su tundra, taiga, plačiomis upėmis, ežerais ir atšiauriu klimatu. Todėl simbolinė reikšmė dažnai siejama su erdve, ištverme, laukine gamta ir paslaptimi. Šios sąsajos yra kultūrinės interpretacijos, o ne žodyno apibrėžimas.
Kai kuriuose populiariuose aiškinimuose vietovardis siejamas su tiurkų kalbų žodžiais, reiškiančiais miegą arba snaudimą. Ši versija nėra vieningai pripažinta mokslininkų. Kituose aiškinimuose kalbama apie seną vietos gyventojų ar politinio darinio pavadinimą.
Siberija kaip asmenvardis perduoda geografinį vaizdinį, o ne tradicinę žmogaus savybę. XX ir XXI amžių kultūroje jis gali simbolizuoti tolimą kraštą, stiprią gamtą ir išskirtinį savitumą.
