Servacijus reiškia „išsaugotas“, „apsaugotas“ arba „išgelbėtas“. Ši reikšmė siejama su lotynų kalbos žodžiu servatus, lietuviškai reiškiančiu išsaugotą ar apsaugotą žmogų.
Pažodinė reikšmė perteikia išlikimo, globos ir išgelbėjimo idėją. Ji gali būti suprantama tiesiogiai, kaip žmogaus apsaugojimas nuo nelaimės. Simboliniu lygmeniu ši reikšmė siejama su saugumu, tęstinumu ir gyvenimo išsaugojimu.
Krikščioniškoje tradicijoje išgelbėjimo motyvas įgyja religinį turinį. Jis primena dieviškąją globą, apsaugą ir žmogaus išvedimą iš sunkumų. Tai kultūrinė interpretacija, o ne patikrinamas asmens apibūdinimas.
Viduramžių Europoje tokios reikšmės vardai dažnai buvo suvokiami kaip apsauginiai. Tėvai jais išreikšdavo viltį dėl vaiko saugumo. Kai kuriuose šaltiniuose reikšmė aiškinama ir kaip „tas, kuris išsaugo“.
Servacijus gali būti suprantamas kaip išsaugoto gyvenimo, globos ir atsparumo simbolis. Skirtinguose laikotarpiuose ši reikšmė pirmiausia siejosi su religiniu išgelbėjimu, vėliau tapo platesne apsaugos metafora.
