Secilija siejama su lotynišku žodžiu „caecus“, kuris lietuviškai reiškia „aklas“ arba „neregiantis“. Pažodinė reikšmė apibūdina regėjimo stoką, tačiau kultūrinėje vartosenoje ji įgijo platesnių prasmių.
Senovės Romos tradicijoje aklumas galėjo būti suprantamas tiesiogiai, kaip fizinė būklė. Vėlesniuose religiniuose aiškinimuose jis dažnai tapo dvasinio neįžvalgumo arba vidinio regėjimo simboliu. Tokia interpretacija nėra tiesioginis žodyno vertimas, o simbolinis reikšmės išplėtimas.
Krikščioniškoje tradicijoje Secilija susijusi su šventąja Cecilija. Ji laikoma muzikos globėja, todėl vardas kartais siejamas su giesme, menu ir dvasiniu įkvėpimu. Šis ryšys atsirado dėl legendų apie šventosios tikėjimą bei muziką.
Secilija gali būti aiškinama dviem lygmenimis. Pirmasis yra pažodinis vertimas „akla“, o antrasis simboliškai nurodo vidinį matymą. Skirtingais laikotarpiais reikšmė nuo fizinio apibūdinimo palaipsniui plėtėsi į religinę ir meninę simboliką.
