Saulė pažodžiui reiškia danguje matomą šviesulį, kuris skleidžia šviesą ir šilumą. Lietuvių kalboje šis žodis reiškia tiek dangaus kūną, tiek jo teikiamą šviesą.
Vardo Saulė reikšmė siejama su šviesa, šiluma, gyvybe ir dienos pradžia. Šie simboliai kyla iš kultūrinių interpretacijų, o ne iš mokslinio asmenybės apibūdinimo. Daugelyje kultūrų saulė laikoma gyvybės, tvarkos ir atsinaujinimo ženklu.
Senovės Egipte saulė buvo siejama su dievybe Ra. Graikų tradicijoje saulės šviesą simbolizavo Helijas. Baltų pasaulėžiūroje saulė buvo svarbi dangaus ir gamtos tvarkos dalis.
Lietuvių tautosakoje Saulė dažnai vaizduojama kaip motiniška, gyvybę palaikanti būtybė. Toks vaizdinys priklauso mitologinei tradicijai, todėl jo nereikėtų laikyti pažodiniu vardo apibrėžimu.
Kai kuriuose aiškinimuose vardas siejamas ne vien su šviesuliu, bet ir su spindesiu. Vis dėlto pagrindinė, kalbos vartosena paremta reikšmė lieka dangaus šviesulys. Skirtingais laikotarpiais šis žodis galėjo reikšti ir saulės šviesą, ir jos poveikį aplinkai. Vardas Saulė tiesiogiai išlaiko šią lietuviško žodžio reikšmę.
