Saugirdas aiškinamas kaip sudurtinis lietuviškas vardas, siejamas su saugojimo ir girdėjimo sąvokomis. Jo semantinis branduolys perteikia budrumą, dėmesingumą ir gebėjimą išgirsti aplinką. Pažodinis aiškinimas gali būti suprantamas kaip „saugantis ir girdintis“ arba „tas, kuris saugo klausydamasis“.
Pirmasis dėmuo siejamas su lietuvišku žodžiu „saugoti“, reiškiančiu ginti, globoti arba išlaikyti nepažeistą. Antrasis dėmuo artimas žodžiui „girdėti“, reiškiančiam priimti garsą ir suvokti kalbą. Šie lietuviški žodžiai sudaro pagrindą tradiciniam vardo aiškinimui.
Saugirdas simboliškai gali reikšti atsakingą budrumą. Baltų kultūros kontekste saugojimas siejamas su šeimos, namų ir bendruomenės globa. Girdėjimas simboliškai siejamas su išmintimi, gebėjimu įsiklausyti ir pagarba kitam žmogui. Tai yra kultūrinės interpretacijos, o ne įrodyti asmens bruožai.
Kai kuriuose aiškinimuose pabrėžiama apsaugos prasmė. Kituose daugiau dėmesio skiriama klausymuisi ir pastabumui. Abi interpretacijos remiasi tais pačiais dviem lietuviškais semantiniais dėmenimis. Vardo reikšmė todėl gali būti perteikiama kaip saugantis, girdintis ir budrus žmogus.
