Šarūnas dažniausiai aiškinamas kaip lietuviškas vardas, siejamas su žodžiu „šarūnas“. Šis žodis lietuviškai gali būti suprantamas kaip „šarvuotas“ arba „apsaugotas šarvais“.
Pažodinė reikšmė remiasi gynybos ir apsaugos vaizdiniu. Šarvai senosiose Europos tradicijose reiškė kario pasirengimą, atsparumą ir pareigą saugoti bendruomenę. Tokia simbolika priklauso kultūriniam aiškinimui, o ne moksliškai nustatytai asmens savybei.
Kai kuriuose vardų aiškinimuose Šarūnas siejamas su gynėjo, kario arba apsaugoto žmogaus įvaizdžiu. Šios reikšmės kyla iš galimo ryšio su šarvais ir jų paskirtimi. Lietuvių kultūroje šarvai dažnai suvokiami kaip ryžto, ištvermės ir pasirengimo simbolis.
Egzistuoja ir atsargesnių aiškinimų. Kalbininkai pabrėžia, kad senųjų lietuviškų vardų semantika ne visada atkuriama visiškai tiksliai. Todėl reikšmė „šarvuotas gynėjas“ laikytina tradiciniu aiškinimu, o ne neginčijama išvada.
Viduramžių vaizdiniuose šarvai reiškė socialinį statusą, karinę pareigą ir apsaugą. Vėlesniais laikotarpiais jų simbolika tapo platesnė. Ji pradėjo reikšti vidinį atsparumą, saugumą ir pasirengimą įveikti pavojus.
