Santautas dažniausiai aiškinamas kaip lietuviškas dvikamienis vardas, siejamas su santarvės ir tautos sąvokomis. Pažodinis aiškinimas galėtų būti perteiktas žodžiais „tautos santarvė“ arba „santarvę sauganti tauta“. Toks vertimas remiasi lietuviškais dėmenimis „sant-“ ir „taut-“, tačiau nėra vienintelis galimas aiškinimas.
Dėmuo „sant-“ siejamas su lietuvių kalbos žodžiais „santaika“, „santarvė“ ir „sutarimas“. Dėmuo „taut-“ siejamas su žodžiu „tauta“, reiškiančiu bendrą istoriją, kultūrą ir kalbą turinčią žmonių bendruomenę. Todėl Santautas simboliškai gali reikšti darną bendruomenėje, tautos vienybę arba susitarimą tarp žmonių.
Ši reikšmė nėra tiesiogiai susijusi su konkrečiu religiniu pasakojimu. Ji remiasi lietuvių kalbos žodynu ir baltų vardų kūrimo tradicija. Lietuvių kultūroje santarvė dažnai suvokiama kaip šeimos, bendruomenės ir valstybės darnus gyvenimas. Tautos sąvoka skirtingais laikotarpiais įgijo istorinių, kultūrinių ir politinių atspalvių.
Kartais vardas aiškinamas laisviau, pabrėžiant ne pažodinį junginį, o tautos vienybės idėją. Tokia interpretacija yra simbolinė, o ne griežtas žodyninis vertimas. Santautas šiame aiškinime reiškia ryšį tarp taikaus susitarimo ir bendruomeninės tapatybės.
