Santa pažodžiui siejama su lotynų kalbos žodžiu sancta, kuris lietuviškai verčiamas „šventa“ arba „pašventinta“. Tai moteriškoji būdvardžio sanctus forma, vartota religiniuose ir kultūriniuose tekstuose. Reikšmė nurodo sakralumą, išskirtą paskirtį arba ryšį su dieviškumu.
Krikščioniškoje tradicijoje žodis „šventa“ apibūdina asmenį, vietą ar daiktą, laikomą artimu Dievui. Todėl Santa reikšmė gali būti siejama su tyrumo, palaiminimo ir dvasinio išskirtinumo simbolika. Šios sąsajos priklauso religinei interpretacijai, o ne moksliniam asmenybės apibūdinimui.
Ispanų ir italų kalbose santa gali reikšti „šventoji“, kai kalbama apie moteriškosios giminės asmenį. Kai kuriuose religiniuose kontekstuose žodis vartojamas prieš šventosios vardą arba jos titulą. Vėlesnėje kultūroje Santa reikšmė kartais siejama su šventumo vaizdiniais, globėja ir dvasiniu kilnumu. Toks suvokimas priklauso nuo konkrečios kalbos, tradicijos ir istorinio laikotarpio. Kasdienėje vartosenoje reikšmė dažniausiai suprantama tiesiogiai, kaip nuoroda į šventumą.
