Rufas siejamas su lotynų būdvardžiu rufus, kuris į lietuvių kalbą verčiamas kaip „rausvas“ arba „raudonplaukis“. Pažodinė reikšmė nurodo rausvą atspalvį, ypač plaukų, veido ar odos spalvą.
Ši reikšmė senosiose visuomenėse galėjo veikti kaip išskirtinis žmogaus išvaizdos apibūdinimas. Romėnų aplinkoje spalviniai epitetai dažnai padėdavo atskirti asmenis, kai keli žmonės turėdavo tą patį pirmąjį vardą. Todėl žodis galėjo būti suprantamas praktiškai, o ne simboliškai.
Vėlesnėse tradicijose Rufas buvo siejamas su ugnies, saulėlydžio ir gyvybingumo vaizdiniais. Tokios sąsajos yra simbolinės interpretacijos, o ne tiesioginė žodžio reikšmė. Raudona spalva skirtingose kultūrose reiškė drąsą, energiją, aistrą arba pavojų.
Krikščioniškame kontekste Rufas minimas Naujajame Testamente. Evangelijoje pagal Morkų jis nurodomas kaip Simono Kirėniečio sūnus. Šis religinis kontekstas sustiprino vardo atpažįstamumą, tačiau nepakeitė pirminės reikšmės.
Rufas kai kuriuose aiškinimuose verčiamas ir kaip „raudonas“. Ši forma labiau pabrėžia spalvą, o „raudonplaukis“ – žmogaus išvaizdą.
