Roberta siejama su dviem senosios germanų kalbos žodžiais, reiškiančiais šlovę ir šviesumą. Pirmasis dėmuo hruod reiškia šlovę, garsą arba gerą reputaciją. Antrasis dėmuo beraht reiškia šviesų, spindintį arba garsų. Todėl pažodinė vardo reikšmė aiškinama kaip „šlovinga šviesa“ arba „šviesi šlovė“.
Ši reikšmė nėra vienintelė įmanoma interpretacija. Kai kuriuose šaltiniuose pabrėžiama šviesos ir spindesio sąvoka, kituose labiau akcentuojama garbė bei žinomumas. Skirtingi vertimai priklauso nuo to, kuri senųjų žodžių reikšmė pasirenkama pagrindine.
Simbolinėse Europos tradicijose šviesa dažnai siejama su aiškumu, viltimi ir dvasiniu budrumu. Šlovė gali reikšti ne viešą populiarumą, o gerą vardą bei pagarbą. Tai kultūrinės interpretacijos, o ne objektyvus asmenybės apibūdinimas.
Viduramžių krikščioniškoje aplinkoje šviesos įvaizdis dažnai buvo siejamas su tikėjimu ir dorumu. Germanų vardyne tokie sudurtiniai žodžiai pabrėždavo garbę, pripažinimą ir kilnią reputaciją. Roberta šiuolaikiniame kontekste dažniausiai suprantama kaip moteriška vardo Roberto forma, išlaikanti šią dviejų dalių simboliką.
