Rasa pažodžiui reiškia ant augalų ir kitų paviršių susikaupusius smulkius vandens lašelius. Lietuvių kalboje originalus žodis „rasa“ reiškia būtent šį natūralų drėgmės sluoksnį. Vardo reikšmė siejama su gaiva, tyrumu ir rytiniu gamtos atsinaujinimu.
Rasa simboliškai siejama su pirmuoju dienos šviesos metu. Baltų kultūros vaizdiniuose rytinė rasa galėjo reikšti gyvybės tęstinumą, žemės drėgmę ir augimo pradžią. Tokios sąsajos priklauso simbolinei interpretacijai, o ne tiesioginei žodyno reikšmei.
Lietuvių tradicijoje rasa dažnai suvokiama kaip švaros ir gamtos gyvybingumo ženklas. Tautosakoje ji gali būti siejama su žolynais, vasaros rytais ir ypatinga nakties ramybe. Kai kuriose Europos kultūrose rasos lašeliai simbolizuoja tyrumą, trapumą arba atsinaujinimą.
Rasa neturi vienos privalomos perkeltinės reikšmės. Vieni aiškinimai pabrėžia gaivą, kiti akcentuoja trumpalaikį grožį ir jautrų ryšį su gamta. Šie aiškinimai papildo pažodinę reikšmę, tačiau jos nepakeičia. Vardas Rasa išlaiko aiškų ryšį su lietuvišku gamtos žodynu.
