Pelagijus reiškia „jūrinis“, „priklausantis jūrai“ arba „atvirų vandenų“. Ši reikšmė siejama su senovės graikų žodžiu pelagios, reiškiančiu jūrinį, atviroje jūroje esantį arba susijusį su vandenynu.
Pažodinė reikšmė nurodo ne konkretų žmogaus bruožą, o ryšį su plačia jūros erdve. Graikų kultūroje jūra buvo svarbi kelionėms, prekybai, žvejybai ir naujų kraštų pažinimui. Todėl jūrinė reikšmė simboliškai gali būti siejama su erdve, judėjimu ir horizontu.
Krikščioniškoje tradicijoje Pelagijus tapo asmenvardžiu, naudotu šventųjų ir dvasininkų aplinkoje. Religinis vartojimas suteikė šiam žodžiui papildomą kultūrinį sluoksnį, tačiau nepakeitė pirminės reikšmės.
Kai kuriuose aiškinimuose vardas verčiamas siauriau, kaip „jūros žmogus“ arba „jūros gyventojas“. Tokie variantai perteikia bendrą simbolį, bet nėra pažodiniai vertimai. Skirtingais laikotarpiais jūros įvaizdis galėjo reikšti kelionę, nežinomybę, laisvę arba dvasinę gelmę. Šios interpretacijos yra simbolinės, todėl jų nereikėtų laikyti tiesiogine vardo reikšme. Pelagijus išlaiko aiškią vandens, jūros ir plačios erdvės semantiką.
