Pastoras reiškia „ganytojas“ arba „tas, kuris gano“. Šis aiškinimas siejamas su lotynų kalbos žodžiu „pastor“, lietuviškai reiškiančiu piemenį arba ganytoją. Pažodinė reikšmė susijusi su žmogumi, prižiūrinčiu bandą ir vedančiu ją į saugią vietą.
Religinėje tradicijoje ganytojo įvaizdis įgijo perkeltinę prasmę. Jis pradėjo reikšti dvasinį vadovą, bendruomenės prižiūrėtoją ir tikėjimo mokytoją. Krikščioniškuose tekstuose ganytojas dažnai simbolizuoja rūpestį, atsakomybę bei vedimą.
Šis vardas gali būti aiškinamas ir platesne prasme. Ganytojas simboliškai siejamas su globa, ištikimybe, budrumu ir pareiga silpnesniems. Tokios sąsajos priklauso kultūrinei interpretacijai, todėl nėra pažodinės reikšmės dalis.
Skirtingais laikotarpiais žodis „pastor“ vartotas ir kasdienėje, ir religinėje kalboje. Romėnų pasaulyje jis pirmiausia apibūdino piemenį. Vėlesnėje krikščioniškoje kultūroje šis žodis įgijo aiškų dvasinį atspalvį. Pastoras todėl gali būti suprantamas kaip ganytojo, globėjo arba dvasinio vedlio vardas.
