Ona reiškia „malonė“, „palankumas“ arba „Dievo malonė“. Šis aiškinimas siejamas su hebrajų žodžiu ḥannāh, lietuviškai reiškiančiu malonę ar palankumą.
Reikšmė kyla iš malonės sampratos, apimančios geranoriškumą, palankų nusiteikimą ir dovaną. Senovės hebrajų tradicijoje ši sąvoka dažnai siejama su Dievo palankumu žmogui. Ji išreiškia ne vien išorinį prielankumą, bet ir dvasinį palaiminimą.
Krikščioniškoje kultūroje reikšmė įgijo religinį atspalvį. Ji siejama su malone, suteikiama per tikėjimą, maldą ir dievišką globą. Šis aiškinimas remiasi bibline vardo tradicija bei šventųjų kultu.
Kai kuriuose šaltiniuose Ona aiškinama kaip „maloningoji“ arba „miela“. Šios formuluotės perteikia tą pačią pagrindinę semantinę kryptį. Jos nėra atskira, visuotinai pripažinta etimologija.
Skirtingais laikotarpiais malonės reikšmė buvo suprantama įvairiai. Religinėje aplinkoje ji reiškė dievišką dovaną, o kasdienėje kalboje galėjo reikšti palankumą. Ona reikšmė išlaiko šį dvilypį, religinį ir žmogišką, turinį. Simboliniuose aiškinimuose vardas siejamas su palaiminimu, priėmimu ir geranoriškumu. Tai kultūrinės interpretacijos, o ne objektyvūs žmogaus savybių aprašymai. Ona todėl dažnai aiškinama kaip malonės ir palankumo simbolis.
