Norberta siejama su reikšme „šiaurės šviesa“ arba „šiaurėje garsėjanti“. Pažodinį aiškinimą sudaro du senosios aukštaičių vokiečių kalbos žodžiai: nord reiškia „šiaurė“, o beraht reiškia „šviesus“, „spindintis“ arba „garsus“.
Ši reikšmė pirmiausia apibūdina kryptį ir šviesą. Šiaurė senosiose Europos kultūrose dažnai suvokta kaip tolima, paslaptinga ir tvirta pasaulio kryptis. Šviesa simbolizavo aiškumą, garbę ir dvasinį kilnumą. Tokios sąsajos priklauso simbolinių interpretacijų sričiai, o ne patvirtintam asmens apibūdinimui.
Kai kuriuose aiškinimuose antrasis dėmuo verčiamas ne „šviesus“, o „garsus“. Todėl reikšmė gali būti aiškinama kaip „šiaurės garsas“ arba „šiaurėje garsi“. Šie variantai remiasi skirtingu žodžio beraht semantiniu supratimu.
Viduramžių krikščioniškoje tradicijoje šviesos įvaizdis dažnai siejosi su tikėjimu, tiesa ir dorybe. Vėlesniais laikotarpiais vardų reikšmės dažniau suvoktos simboliškai, todėl Norberta galėjo priminti šviesų kelią, kilnią šlovę ar išskirtinę kilmę.
