Nona pažodžiui siejama su lotynų kalbos žodžiu „nonus“, kuris lietuviškai reiškia „devintas“ arba „devintoji“. Moteriškoji forma perteikia eilės numerį, o ne konkrečią asmens savybę.
Senovės Romos tradicijoje Nona buvo viena iš trijų likimo deivių, vadinamų Parcomis. Mitologiniuose pasakojimuose ji verpė žmogaus gyvenimo siūlą. Šis vaidmuo suteikė reikšmei sąsajų su gyvenimo pradžia, laiko tėkme ir žmogaus lemtimi.
Romėnų kultūroje Nona buvo siejama su devintuoju nėštumo mėnesiu. Ši sąsaja kilo iš jos vardo skaitinės reikšmės bei ryšio su gimimo laukimu. Tai kultūrinis aiškinimas, o ne medicininis faktas.
Krikščioniškoje tradicijoje panašus žodis „nona“ reiškė devintąją dienos valandą. Vėliau šis terminas tapo vienu iš liturginių maldos laiko pavadinimų. Todėl reikšmė gali būti siejama su nustatytu laiku, apeigomis ir dienos ritmu.
Kai kuriuose vardynuose Nona dar aiškinama kaip sutrumpinta kitų moteriškų vardų forma. Toks aiškinimas priklauso nuo konkrečios kalbos bei vietinės vardų vartosenos. Nona simbolikoje dažniausiai siejama su devintuoju skaičiumi, užbaigiančiu vienženklę skaitinę seką.
