Miranda reiškia „verta žavėjimosi“, „nuostabi“ arba „stebėtina“. Ši reikšmė siejama su lotynų kalbos žodžiu mirandus, reiškiančiu „tas, kuriuo reikia žavėtis“.
Žodis mirandus yra būdvardinė veiksmažodžio mirari forma. Lietuviškai mirari verčiamas kaip „stebėtis“, „žavėtis“ arba „gėrėtis“. Todėl Miranda pažodžiui nusako asmenį, vertą susižavėjimo.
Reikšmė simboliškai siejama su grožiu, išskirtinumu ir pagarba. Tai kultūrinė interpretacija, o ne mokslinis žmogaus savybių apibūdinimas. Krikščioniškoje Europos tradicijoje žavėjimasis dažnai buvo siejamas su kūrinijos grožio pajauta.
Renesanso kultūroje žodis mirandus galėjo nusakyti stebuklingą, neįprastą arba ypatingo dėmesio vertą reiškinį. Literatūroje ši reikšmė įgavo papildomų asociacijų su tyrumu, grožiu ir nuostaba.
Kai kuriuose aiškinimuose Miranda verčiama tiesiog kaip „nuostabi“. Kituose pabrėžiamas ne išorinis grožis, o pagarba ir susižavėjimas žmogaus asmenybe. Abi interpretacijos remiasi tuo pačiu lotynišku reikšmės pagrindu.
