Migla reiškia lengvą, ore tvyrantį rūką arba smulkių vandens lašelių sluoksnį. Lietuvių kalboje žodis „migla“ nusako atmosferos reiškinį, mažinantį matomumą. Pažodinis vertimas į kitas kalbas priklauso nuo pasirinkto atitikmens. Anglų kalboje vartojami žodžiai „mist“ arba „fog“, o jų lietuviškas vertimas yra „migla“ arba „rūkas“.
Fizinėje tikrovėje migla susidaro, kai drėgnas oras atvėsta ir vandens garai virsta smulkiais lašeliais. Ji dažnai pasirodo virš pievų, ežerų, upių ir miškų. Simbolinėje kalboje migla gali reikšti paslaptį, neaiškumą arba ribinę būseną. Tokios interpretacijos priklauso kultūrai, literatūrai ir asmeniniam suvokimui.
Europos tautosakoje rūkas neretai siejamas su slėpiningomis vietomis ir nematomu pasauliu. Baltų vaizdiniuose gamtos reiškiniai dažnai suvokiami kaip gyvos aplinkos dalis. Tai kultūrinė interpretacija, o ne tiesioginė žodžio reikšmė. Poezijoje migla gali žymėti prisiminimų neapibrėžtumą arba tylų perėjimą tarp skirtingų patirčių.
Kartais vardui priskiriama ir švelnumo, lengvumo bei paslaptingo grožio simbolika. Šie aiškinimai kyla iš vaizdinių asociacijų, o ne iš žodyno apibrėžimo. Skirtingais laikotarpiais miglos įvaizdis reiškė ir pavojų, ir ramybę.
