Meilius reiškia „mylintis“, „švelnus“, „malonus“ arba „kupinas meilės“. Pažodinis pagrindas siejamas su lietuvių kalbos būdvardžiu „meilus“, reiškiančiu meilų, šiltą ir prielankų. Ši reikšmė apibūdina ne konkretų elgesį, o kalbinį ryšį su meilės bei švelnumo sąvokomis.
Lietuvių kultūroje meilumas dažnai siejamas su artumu, pagarbiu bendravimu ir šeimos ryšiais. Tai kultūrinė interpretacija, o ne vardui privalomai būdinga savybė. Krikščioniškoje tradicijoje meilė suprantama kaip atsidavimo, gailestingumo ir rūpesčio principas. Šis religinis kontekstas gali papildyti vardo simboliką, tačiau neapibrėžia jo tiesioginės reikšmės.
Kartais Meilius aiškinamas ir kaip žmogui suteiktas linkėjimas būti mielam bei mylimam. Toks aiškinimas priklauso simbolinei vardų interpretacijai. Kalbiniu požiūriu pagrindinė reikšmė išlieka susijusi su meile, švelnumu ir palankumu. Skirtingais laikotarpiais panašūs žodžiai galėjo reikšti tiek jausmų šilumą, tiek malonų bendravimo būdą. Todėl Meilius gali būti suprantamas kaip meilumo sąvoką perteikiantis lietuviškas asmenvardis.
