Medardas siejamas su senosios vokiečių aukštaičių kalbos žodžiais, reiškiančiais jėgą ir tvirtumą. Pažodinis aiškinimas dažniausiai perteikiamas kaip „galingas“, „stiprus“ arba „drąsus“.
Šios reikšmės branduolį sudaro fizinės galios, atsparumo ir ryžto vaizdiniai. Lietuviškoje vartosenoje vardas gali būti suprantamas kaip tvirtumo bei pasiryžimo simbolis. Toks aiškinimas yra simbolinis, todėl jo nereikėtų laikyti žmogaus savybių apibrėžimu.
Vakarų Europos krikščioniškoje tradicijoje Medardas siejamas su šventuoju Medardu. Dėl šio ryšio vardo prasmė kartais papildoma globos, užtarimo ir dvasinės ištvermės vaizdiniais. Tai kultūrinės interpretacijos, susiformavusios dėl religinio pasakojimo.
Kai kuriuose šaltiniuose pateikiamas platesnis vertimas, apimantis žodžius „galingas karys“ arba „tvirtas gynėjas“. Šie variantai kyla iš skirtingo senųjų kalbos dalių aiškinimo. Todėl nėra vienintelės absoliučiai privalomos lietuviškos reikšmės.
Skirtingais laikotarpiais tokie vardai buvo vertinami kaip palinkėjimas vaikui būti atspariam. Viduramžių kultūroje jėga dažnai reiškė ne tik fizinę galią. Ji galėjo reikšti ištikimybę, atsakomybę ir gebėjimą saugoti bendruomenę. Medardas šiandien dažniausiai aiškinamas kaip tvirtumo ir drąsos vardas.
